Giliai širdyje visada norėjau atrasti tą meilę Lietuvai, bet nežinojau kaip. Kodėl turėčiau ją mylėti, už ką? Kaip ir dauguma atsakytų, kaip galima ją mylėti, jei tokią valdžią turim, tokias kainas aukštas, tokį negatyvumą ir t.t....Išvardinau visus neigiamus dalykus, o nei vieno teigiamo nepaminėjau. Aš manau, kaip ir kiekvienas žmogus turi tiek blogo tiek gero. Taip ir bet kokia valstybė turi ir minusų ir pliusų. Paskutiniu metu keliavau be proto daug, visus 2,5 mėnesio lankiausi 8 skrtingose šalyse, nuo paprastų hostelių iki 5 žvaigždučių viešbučių, sutikau įvairiausio plauko žmonių. Anksčiau nuvykdama į užsienį minusų nepamatydavau, norėjau matyti vien pliusus, o Lietuvą galima sakyti dergiau savo mintyse, kad ten viskas juodai blogai. Nemažai esu draugų užseniečių atkalbėjusi nevažiuoti į Lietuvą, nes ten labai pavojinga, žmonės surūgę ir jūs nieko ten negausite. Bet pradėjau matyti pliusus Lietuvoje, nes gyvenimas gerėja, ne kiek gyvenimas gerėja, bet žmonės ten gyvenantys darosi sąmoningesni, vis atrandu įdomių žmonių, jaunimo, kurių darbai ir meilė Lietuvai, bei gyvenimui tampa užkrečiami, gerąja prasme.
        Grįžtu prie filmo. Atvirai pasakius man taip patiko tie keturi signatarai, koks didis įvykis jiems buvo tas akto pasirašymas, bei filme jie taip stengėsi jį susigrąžinti, kokie jie visgi mūsų šalies herojai. Iškarto pajutau jiems simpatijas o ypač Petrui Klimui. Filmo dėka pajutau jiems pagarbą. Kodėl? O todėl, kad šie žmonės lėmė, kad Lietuva yra nepriklausoma. Kad mes neesame Rusija. Ar dar kažkas. Esame laisvi, dėl to aš galiu keliauti kur noriu: galiu gyventi Danijoje, galiu atostogauti Madeiroje ir rūkyti žolę Amsterdame (jei tik to noriu). Va pirmas supratimas, kodėl turėčiau mylėti savo šalį ir buvo, kad galiu jaustis pilnai laisva, kokia ir esu, manęs mano šalis nevaržo, kaip pvz rusus ar baltarusus varžo jų šalys. Turiu draugus baltarusus, jie slėpė nuo savo šalies, kad studijavo Vilniaus Universitete. Jei būtų tai sužinojusi Baltarusija jiems būtų uždraudę net darbą turėti Baltarusijoje, ir būtų sugadinusi jiems gyvenimus. True story. 21 amžius. Taigi emigrantai, kaip ir aš, nebenoriu girdėti,jokių dergimų ant Lietuvos. Jūs sėdite savo Norvegijose, Anglijose tik dėka istorinių įvykių lėmusių, kad turime laisvą Lietuvą. Tad būkite dėkingi bent už tai.
        Toliau į mišką- daugiau medžių. Taip pat ir man: daugiau įžvalgų. Pradėjau suprasti, iš kur dėl ko ta ne meilė man buvo suformuota. Kai pradėjau nuoširdžiai analizuot savo priešpriešas ir jausmus susijusius su Lietuva pastebėjau, kad pati perėmiau daug negatyvo iš neišsilavinusių žmonių. O jų visur yra tiek viešoje erdvėje, tiek tie kurie kuria žinias apie kokius kriminalus ar kitos bukos laidos, sovietinio mąstymo palikuonys, neišprususių žmonių baimės, pesimistai, ir ne pasalptis užsienyje sutinkami lietuviai skaidriais protais dauguma deja nepasižymi. Nekalbu, kad visi 100% tokie, bei suprantu, kad yra visur visokių, bet deja dažniausiai sutikti lietuviai tiki tik pinigais, iš tokių išmokti negali nieko, o ir patys yra daugiau nei tuštybių mugės...tik darosi liūdna ir graudu, kaip žmonės aukoja savo gyvenimus tik dėl pinigų. (apie tai atskiras blogas). Ką pradėjau daryti ir darau ir darysiu visą gyvenimą, tai atskirinėsiu dalykus, įpatumus kur kuriems jie priklauso, pvz: Kas yra lietuvių o kas yra rusų palikimas. Šiuo atveju labai padeda man istorinės žinios, istoriniai faktai, bei pokalbiai su protingais žmonėmis. Kelis paminėsiu. Be to jei turite man ko pridurti parašykite man, nekantrauju išgirsti jūsų atradimus.
        Aš žiauriai esu prieš balius. Pacituosiu vieno istoriko žodžius:“Baudžiava Lietuvoje panaikinta tik 1861 metais. Žmonės valgyt neturėjo ką, jau nekalbant apie alkoholinius gėrimus. Kiek vėliau stalai buvo apkrauti užkandžiais, degtinės ir alaus buteliais. Valdininkų tarpe buvo daugiausia Rusijos caro imperijos pareigūnų. Deja nuo to ir prasidėjo girdimas lietuvių, parodomas blogas pavyzdys, daug kas perėmė šį stilių. Ir jis įsišaknyjęs deja iki dabar. Kai norima prisigerti ir prisiryti kitų sąskaita per gimtadienius, per vestuves, krikštynas ir t.t...Tikri lietuviai daugiau rūpinosi ne kas ant stalo padėta, o kokia atmosfera yra prie stalo, pvz.nuoširdus, įdomus pokalbis. Tokį lietuvišką pasisdėjimą galiu patirti tikrai ne visur ir nedažnai. Pas tetą Kaune mes turime tokius tikrus lietuviškus pasisedėjimus. Kultūringus, kur labiau sukuriama nuostabi aura, kur šeimininkė priima maloniai į savo namus. Tuo tarpu neminėsiu kieno giminaičiai yra nežinia kokios tautybės, daugiau linksta į slavus, rusus, ten degtinė liejasi laivai, visi ėda, rėkia, geria, jokios kultūros, jokios normalios kultūringos atmosferos. Tad matote skirtumus? Ar randate save? Kuriame jūs pavyzdyje esate?
        Toliau važiuojam,dar vienas sovietinis palikimas- negalima nieko skųsti, reikia visko bijoti, o ypač valdžios, viršesnių už save. Geriau gyventi neteisybėje ir baimėje. Jei matai neteisybę, geriau tylėk, nes kitaip jei prasižiosi tave nubaus. Neteksi darbo, gali būti pasmerktas visuomenės ir t.t...Prisiminkime Tadą Blindą, neveltui turim šį herojų, kuris lygino svietą. O lietuviai prigąsdinti sovieto ir kažin kokių baimių yra ir iki dabar tas baisus palikimas nusėdęs mumyse.
Kitas „ aj čia valdiškas tai galima laužyt, vogt, spekuliuot, nešti iš darbo varžtus, vogti viską ką gali“. Grynų gryniausias Sovietų palikimas. Kai valdžia išviso turėjo įdomių privilegijų, naudojosi savo postais, ką ir dabar turime valdžioje ir kai kur privačiame sektoriuje“.
        Negali būti kitoks. Sovietų modelis, vienodos uniformos, vienodi namai, visi lygus ir vienodi. Šis aplamai atradimas vemti verčia. Kur laisvė? Laisvė ir yra būti tuom kuom esi ir dėl to nepergyventi ir kiekvienas žmogus turi teisę jaustis patogiai, nebūti smerkiams nei dėl savo išvaizdos, nuomonės ar dar kažko.
        Neturėtumėm Lietuvą vertini per tuos neišprusėlius, nusikaltėlius, bukus žmones, rusų liekanas, juk Lietuvoje yra ir protingų lietuvių rašytojų, istorikų, gydytojų, sportininkų, meno atstovų, kad ir paprastų gerų žmonių. Kažkodėl pradėjau ne nuo to galo vertinti Lietuvą, nes įsisukau į papratsą darbinę buitį. Tik didūs žmonės, kurie yra nuveikę didžius darbus turi būti mum pavizdys, pasidydžiavimas sava šalim. Jei negalime, nenorime prisidėti prie Lietuvos gerbūvio, tuomet geriau netarti nieko , nei skūstis, kad ne tą valdžią išrinko, kaip mėgstama sakyti. Visada tokių paklausiu ar balsavai? Atsakymas būna- ne, nes man neįdomu, arba ką aš vienu balsu nieko nepakeisiu, arba aplamai balsuok nebalsvęs nieko nepakeisi. Ne valdžia kalta, tai kalti mes, kad arba nerenkame, arba renkame neatsakingai valdžią, nesigiliname. Kodėl kaltinat kitus, iš kur šis bruožas? Reikia pradėti nuo savęs. Turime kurti savo šalį patys, už mus niekas to nepadarys. Tai yra jūsų asmeninė problema jei kaltinat kitus bet ne save. Patarimas: reikėtų padaryti restartą su savimi ir kuo greičiau kokioje Balio saloje arba kur širdis geidžia. Ir svarbiausia pradėti gerbti save, o gerbimas savęs prasideda nuo galvos ir proto, domėtis, o ne nuo gelinių nagų ar buteliuko kvepalų, nekerpėti prie facebook ar dar prie kokių tuštybių.
        Pamilti Lietuvą padėjo ir vis dar padeda šie žmonės: Andrius Tapinas, Andrius Pauliukevičius, Kunigas Algirdas Toliatas, Beata Nikolson, mano aTa mokslų daktaras senelis Kazimieras Pakalka, Olegas Šurajevas, Andrius Mamontovas, mūsų Prezidentė, mano aTa Kauno močiutė, sveikos gyvensenos atstovas Simonas Dailidė, Vidas Bareikis ...ir kogero jų yra daugiau tik dabar jų neatsimenu. Kaip norėčiau tūso su visais šiais žmonėm :)
        Aš matau kad mano šis blogas biški gal ir gavosi kratinys, bet aš tikrai myliu Lietuvą tik kokias tris savaites, tai yra visiškai labai naujas jausmas, kuris nespėjo susigūlėti. Bet tuom labai džiauguosi, ir tikiuosi bent vieną žmogų įkvėpti pamilti ar kitomis akimis pažiūrėti į mūsų Lietuvą.
        Nors šiuo metu neesu Lietuvoje, ir negalėsiu pajusti džiugesio tikrovėje, bet matau kad bus puikus Lietuvos gimtadienis! Kai 1990 metais man buvo 5 metai ir tapome nepriklausomi, atsimenu tą pakilią nuotaiką, kad visgi esame lietuviai, gatvėse jautėsi bendrumo jausmas, geros emocijos, visur Lietuvos vėliavos. Antras pajautimas panašus buvo, kai Žalgiris laimėjo Eurolyga 1999 metais, visur buvo iškabinėtos Lietuvos vėliavos, visi visus sveikino, su nepažįstamais labinosi gatvėse buvo visuotinė geroji psihozė. Aš labai tikiu, kad kažkas panašaus bus ir per 100 Lietuvos gimtadienį. Ir vienybė težydi!
        P.S. Aš mačiau mūsų Nepriklausomybės aktą, Signatarų namuose. Kai pamačiau tą dokumentą, parašus, (atkreipiau dėmesį labiausiai į Petro Klimo, į savo simpatiją) vos ne ašarą susikaupė aky. Kur aš buvau ankčiau, kodėl netikėjau savo šalim. Tad galutinai, nuo šios akimirkos Lietuvą mylėsiu visa širdimi. Ten sutikti visi žmonės buvo pakilia nuotaika tuose Signatarų namuose, su visais apsikeisdavome nuoširdžiais žvilgsniais, su daugeliu pasisveikinome nors nepažįstami , buvo taip gera, po ilgos ilgos pertaukos tai vėl justi, tą pagarbią vienybę.